Esu slaugytoja, gyvenanti ir dirbanti Norvegijoje, turinti ilgametę patirtį su sunkiai sergančiais ir mirštančiais pacientais. Norėčiau pasidalinti asmenine patirtimi, susijusia su mano mamos paskutinėmis gyvenimo dienomis vienoje iš Lietuvos universitetinių ligoninių. Straipsnyje neieškau kaltų – noriu atkreipti dėmesį į sistemines spragas, kurios trukdo žmonėms išeiti oriai, o sveikatos priežiūros specialistams – dirbti drąsiai ir visapusiškai. Mano mama susirgo ūmia mezenterinių kraujagyslių tromboze. Atlikus tyrimus tapo aišku, kad chirurginės pagalbos galimybių nebėra – belieka tik palengvinti skausmą ir užtikrinti ramybę paskutinėmis dienomis.
