Filmo herojė Giedrę Žickytę išmokė vietoj neapykantos rinktis meilę
„Kūriau Šanchajuje naująjį filmą, vakare buvau „Kino festivalio“ atidarymo renginyje. Ir žinutė telefone... Neturiu mamos. Išbėgau su vakarine suknele į gatvę, klaidžiojau Šanchajaus gatvėmis. Lijo lietus ir atrodė, kad visas pasaulis verkė su manimi. Grįžau pas laukiančius kolegas po vidurnakčio. Kruvinomis kojomis, aukštakulniai nutrynė.
Kolega taivanietis atnešė mažas tapkutes. „Didžiausios, kokias radau“, – kaltai pasiaiškino. Man – ant pirštų galų. Sėdėjome, pasakojau apie mamą. Mamą, kuri mane išmokė mylėti šį pasaulį. Išmokė kurti. Mokė spalvų iš Vasilijaus Kandinskio paveikslų. Niūniuodavo man George’o Gershwino „Summertime“. Ta daina – mano vaikystė. Klausėmės jos iš telefono ir tą vakarą. Bet dabar nebegaliu jos girdėti... Mama sirgo, bet prieš išvykdama buvau jau parvežusi iš ligoninės namo. Šanchajuje nupirkau jai gėlėtą suknelę, įsivaizdavau, kaip vilkės ją Palangoje. Jau praėjo metai...“ – nelengvu kino režisierės ir prodiuserės Giedrės Žickytės (45 m.) pasakojimu pradėjome mūsų pokalbį.
Kodėl cituoju jos žodžius? Todėl, kad jie lyg apglėbia įžymiosios režisierės gyvenimą ir glaudžiai susieja su jos naujojo filmo heroje. Irena Veisaite, mirusia dar filmą kuriant, bet dovanojusią Giedrei stiprybės, kaip išgyventi sunkų laiką.
– Giedre, mes daug žinome apie jus kaip išskirtinių dokumentinių filmų kūrėją, įvertintą Nacionaline kultūros ir meno premija, daugybe apdovanojimų. Bet taip mažai apie vaikystę, iš kurios jūs atėjote. Ką iš jos atsinešėte? Nustebau kažkur perskaičiusi, kad gimėte Maskvoje.
– Taip, tėvelis architektas ten rašė disertaciją, ten studijavo. Gimiau per 1980 metų olimpiadą, ir tėvai norėjo pavadinti Viktorija. Mane registravusi moteris rankomis suplojo: „Bus Vikočka! Pergalė, olimpiada, taip simboliška!“ „Jokia Vikočka“, – tuoj persigalvojo tėvai ir pavadino Giedre.
Kai buvau pusantrų metukų, tėvai architektai grįžo į Lietuvą. Gyvenome Kaune, architektų bendrabutyje. Durų ten niekas nerakindavo, vieni kitų vaikus augindavo. Pilna žmonių, džiugesio.