Sprukusio premjero sargybinio išpažintis: „Sausio 13-osios naktį motina mane jau buvo palaidojusi“

Minint kruvinosios Sausio 13-osios dešimtmetį,  „Lietuvos rytas“ kalbino vieną iš tų, kurie lemtingą naktį buvo pačiame įvykių epicentre.

„Asmens sargybinio kodeksas byloja, kad apie saugomą asmenį negalima blogai šnekėti iki pat jo mirties“, – sakė Andrius Pečkys, 1991-aisiais saugojęs skandalingai pagarsėjusį ir trumpiausiai savo poste išbuvusį antrąjį posovietinės Lietuvos premjerą Albertą Šimėną.

Istoriko išsilavinimą turinčiam A.Pečkiui vėliau teko saugoti ir kitus Lietuvos premjerus – Gediminą Vagnorių, Aleksandrą Abišalą, Bronislovą Lubį, Adolfą Šleževičių, Mindaugą Stankevičių. Vėliau buvęs aukštų valdžios vyrų sargas tapo tuomečio Vadovybės apsaugos deprtamento (dabar Vadovybės apsaugos tarnyba) direktoriumi, vadovavo Specialiųjų tyrimų tarnybai, paskui pasuko į verslą.

– Kaip, jūsų akimis, atrodė lemtingoji Sausio 13-osios naktis? – „Lietuvos rytas“ 2001-aisiais paklausė A.Pečkio.

– Išvakarės, sausio 12-oji, buvo pati ramiausia to permainingo meto diena. Apie 20 valandą palydėjau premjerą A.Šimėną į jo rezidenciją Turniškėse. Grįžęs į darbą iš keturių kėdžių susistūmiau lovą ir turėjau iliuziją nusnūsti.

Tačiau netrukus pasigirdo šūviai, greitosios pagalbos sirenos. Supratau, kad turiu būti šalia A.Šimėno. Vyriausybės automobiliu nuvykau į Turniškes. Atvykęs į premjero butą radau visą jo šeimą ir draugą.