Trasa – išbandyta, nuotaika – gera, bet olimpinės dvasios Italijoje dar trūksta: „Nelabai jaučiasi“

Predaco olimpiniame kaimelyje rytai prasideda tyliai – be fanfarų, be šurmulio. Tik kalnai, sniegas ir sportininkų rutina, kuri iš šalies gali atrodyti paprasta, bet iš tiesų slepia didžiausius karjeros startus. Būtent čia savo kasdienybę jau susidėliojo slidininkė Eglė Savickaitė, pasitinkanti antrąsias žiemos olimpines žaidynes.

„Atvykusi pajutau savotišką ramybę. Nes patį Predaco miestelį pažįstu, ne kartą čia esu buvusi, esame turėję stovyklas, yra tekę dalyvauti ir varžybose, tad tikrai buvo ramybė.

Dienos rutina atrodo taip – atsikeliame septintą valandą ryto, tada bėgame į mankštą, pasimankštiname, tada grįžtame, nusiprausiame, einame pavalgyti, grįžtame į kambarius, pailsime, vykstame į trasą, pasitreniruojame, nusiprausiame, pavalgome, pamiegame pietų miegelio ir vykstame į antrą treniruotę, jos metu dažniausiai mankštinamės arba nueiname į sporto salę“, – portalui Lrytas kalbėjo 21-erių lygumų slidininkė.

Skirtingai nei pirmą kartą, šįkart Eglė į olimpinę aplinką žengia ne kaip debiutantė – olimpinę patirtį ji buvo pajutusi prieš ketverius metus Pekine.

Eglė jau žino, ką reiškia gyventi olimpiniame kaimelyje, dalintis erdvėmis su šimtais sportininkų, prisitaikyti prie ritmo, kuriame treniruotės, poilsis ir laukimas susilieja į vieną ilgą dieną. Predacas jai tampa ne tik laikinais namais, bet ir vieta, kur mintys pamažu susitelkia ties tuo, kas svarbiausia – startu.

„Nesijaudinu, bet visada galvoje yra išlikusi ta mintis, kad būtent čia yra tos svarbiausios varžybos, kuriose reikia pasirodyti geriausiai.

Stengiuosi save pastumti į priekį, galvodama, kad būtent čia turiu parodyti geriausią savo versiją“, – pridūrė iš Anykščių kilusi sportininkė.