Janina Zvonkuvienė prabilo apie kitokias šventes ir norą: „Nieko negąsdinant... numirti, bet gal dar ne šiais“
„Augau didelėje biednystėje – pas seną, jau suvargusią, religijon pasinėrusią senelę. Dar buvo jos duktė, mano mamos sesuo, už mane tik dešimt metų vyresnė. Varge buvome“, – naujienų portalui Lrytas atvirai prisipažįsta žinoma Klaipėdos literatė, žurnalistė Janina Zvonkuvienė (74 m.).
Šiandien, kai šventinis blizgesys ir renginių gausa tapo kone kasdienybe, jos vaikystės Naujuosius metus sunku net palyginti su dabartiniais. Tačiau būtent ten – skurde, sniege ir ugnies šviesoje – gimė tikrosios metų virsmo prasmės.
Naujųjų sutikimas Janinos vaikystėje vykdavo kaimo mokykloje. Palubėje kabodavo žibalinė lempa, grindys – nedažytos, bet švarios.
„Purvo nebuvo – lauke seniai baltutėlis sniegas“, – prisiminė ji.
Į mokyklą rinkdavosi visas kaimas – su šeimomis, su vaikais, be jokio atskyrimo. Skambėdavo armonika, dundėdavo būgnelis, ir prasidėdavo šokiai.
„Visi mokėjo puikiai šokti kaimiškus liaudiškus šokius. Visi šoka! Seni, jauni, dideli, maži...“ – prisiminimais dalijosi Janina.