Ant nuošalaus centrinės miesto aikštės parko suolelio jis sėdėjo jau gerą pusvalandį. Sėdėjo susimąstęs, niekur nesidairydamas, rodos, net pats save pamiršęs. Net nepastebėjo, kaip ėmė snigti. Snaigės, lėtai besileisdamos iš pilkos aukštumos, vis kliuvinėjo už skvere augančių belapių medžių šakų, šoko savo įmantrų šokį, pagaliau rasdamos poilsį ant žemės, suolelių, praeivių apykaklių...
