„Kaip tau, ar pasisekė su marčia?“ – klausia pažįstama. Ir, nė nepalaukusi atsakymo, greitakalbe beria tai, kas pačiai ant širdies guli. „Mūsiškis tai visiškas mė-mė. Visiškas. Toookia ant galvos užsilipo, o jis nė bū, nė nesupranta, kas ateity laukia. O mes, tėvai, ką galim? Negi tokiu reikalu patarsi ar pamokysi? Negi akis atversi? Tik išsižioju ta tema, tuoj: „Mam, baik.“ Ir arba durim trenkia, arba telefoną išjungia“, – bėdojasi ji.
