Susitinku plepiąją klasiokę. Tą, kuri kalba ne apie orą ar aktualijas, o liežuviu vis naujai ir naujai peraudžia buvusius moksladraugius. „Och, neatimsi iš žmogaus teisės gyventi gerai...“– įžangai šiek tiek skausmingai atsidūsta. Tad aišku, kad šį kartą vėl pavydas dusina, skaičiuos kažkurio turtus.
