Gyvenimo ir mirties loterijoje būna laimingų bilietų: po orlaivių avarijų – lyg antrąkart gimę
„Svarbiausia dabar – kojos. Be kojų neskraidysi. Daktaro Algimanto Pamernecko prašiau: išgydykite man kojas“, – bandydamas atsisėsti ligoninės palatos specialioje pakeliamoje lovoje ir tiesdamas sveiką dešinę ranką 2002-aisiais „Lietuvos ryto“ žurnalistams kalbėjo Mindaugas Alaveckas.
2002 metų liepos 14-ąją skrisdamas savadarbiu lėktuvu jis patyrė avariją Prienų rajono Tartupio kaime.
„Automobilių vairuotojai po avarijų sėda prie vairo? Mašiną sunkiau vairuoti: tai griovys, tai kelio ženklas, tai policininkas stovi. O čia – begalinė erdvė“, – neslėpė savo susižavėjimo aviacija M.Alaveckas ir pajuokavo, kad anksčiau yra vertęsis važiuodamas traktoriumi.
Sunkiai sužalotas vyriškis šypsojosi: „Mes visi tokie. Parodykit man pilotą, kuris nebūtų kritęs. Gal tai savotiškas krikštas?“
M.Alaveckas tuomet ligoninėje kalbėjo jaučiąsis taip, lyg būtų antrąkart gimęs – gimęs vėl skraidyti.
„Mane medikai surinko iš gabalų, likau gyvas, todėl žinau, kad vėl skraidysiu“, – pro suspaustas lūpas kalbėjo optimizmo neprarandantis lakūnas.